Dabar vėl grįžtama prie biudžetinių įstaigų darbuotojų algų
(http://www.lrs.lt/pls/proj/dokpaieska.showdoc_l?p_id=208534&p_fix=n&p_gov=n).
Gaila, kad nuo 1993 m. nelabai kur pasistūmėta, o ir toliau apie kompetencijas
kalba vieni, o darbo užmokestį nustato kiti. Tačiau visada galima į problemas
pasižiūrėti ir kiek kitu kampu. Kodėl negalima būtų lanksčiau reglamentuoti
biudžetinių įstaigų vadovų darbo užmokestį, jį išskaidrinant? Juk galima nustatyti,
kad:
- Biudžetinių įstaigų vadovų pareiginės algos pastovioji dalis siejama ne su koeficientu, išreikštu pareiginės algos baziniais dydžiais (toks nepasiteisinęs reglamentavimas taikomas nuo 1993 m. iš esmės veikia kaip biudžetinių įstaigų vadovų maksimalią algą ribojantis instrumentas, kuris ilgalaikėje perspektyvoje dėl infliacijos ir pokyčių kituose sektoriuose mažina santykinį biudžetinių įstaigų vadovų darbo užmokestį), o su vidutiniu šalies darbo užmokesčiu. Todėl būtų tikslinga nustatyti, kad biudžetinės įstaigos vadovo darbo užmokesčio pastovioji dalis negali būti didesnė nei 5 vidutiniai šalies darbo užmokesčio dydžiai.
- Tikslinga atsisakyti bandymų įstatymu įstaigas skirstyti į grupes. Bet kuriuo atveju mokslinė tipologija įtvirtinta įstatymu dar niekad nedavė jokios praktinės naudos. Juk Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba Savivaldybės taryba gali nustatyti atitinkamų įstaigų vadovų darbo užmokesčio pastoviosios dalies koeficientus, išreikštus vidutiniais šalies darbo užmokesčio dydžiais, atsižvelgdamos į konkrečios biudžetinės įstaigos darbuotojų skaičių, jos biudžetą, atliekamų funkcijų svarbą ir veiklos geografinę teritoriją.
- Taikant tokį reglamentavimą, kartu reikėtų nustatyti, kad tų biudžetinių įstaigų, kurių vadovams nustatytos kadencijos, konkrečią pastoviąją dalį atsižvelgdama į Statistikos departamento pateikiamus ketvirtinius duomenis tvirtina biudžetinės įstaigos savininko teises ir pareigas įgyvendinanti valdymo institucija prieš skelbdama konkursą pareigoms užimti. Tų įstaigų, kurių vadovams kadencijos nėra nustatytos, pastovioji dalis, jei nesikeičia įstaigos funkcijos ir darbų apimtys, gali būti peržiūrima ne dažniau kaip ketveri metai. Juk visi sutiks, kad vadovo alga šiaip dėl politinių ar tesimų sprendimo, nesikeičiant nei darbo krūviui, nei rezultatams neturi tai didėti, tai mažėti.
- Taip pat svarstytina, ar tų įstaigų, kurių vadovams nustatytos kadencijos, neturėtų būti numatyta galimybė už iš anksto nustatytus siektinus kadencijos rezultatus biudžetinės įstaigos savininko teises ir pareigas įgyvendinančio valdymo institucijos sprendimu išmokėti ne daugiau kaip 6 algos pastoviąsias dalis siekiančią vienkartinę išmoką, pasibaigus kadencijai. Toks instrumentas leistų iš dalies kompensuoti neapibrėžtumą, atsiradusį įvedus kadencijas, taip pat leistų vadovų veiklą labiau orientuoti į ilgalaikius tikslus.
- Siūlytina nustatyti, kad biudžetinių įstaigų vadovų atveju bendras pareiginės algos kintamosios dalies dydis ribojamas ne nustatytos pareiginės algos pastoviosios dalies dydžiu (100 proc.), o praėjusių metų įstaigos vidutiniu darbo užmokesčiu (pvz. ne daugiau nei du vidutiniai įstaigos darbo užmokesčiai). Tokiu atveju būtų užtikrinta vadovo darbo užmokesčio sąsaja su kitų darbuotojų darbo užmokesčiu, kas būtina siekiant didesnio socialinio teisingumo pačioje organizacijoje.
Įstatymo projekte trūksta ir nuostatų dėl biudžetinių įstaigų
vadovų darbo užmokesčio ir jiems nustatomų užduočių viešumo. Todėl siūlytina
nustatyti, kad biudžetinės įstaigos vadovui iš anksto nustatytos metinės užduotys,
siektini rezultatai bei jų vertinimo rodikliai, darbo užmokesčio pastovioji ir
kintamoji dalis skelbiami viešai Vyriausybės nustatyta tvarka. Taip pat
visuomenei svarbu žinoti, kokie pokyčiai kiekvienais metais vyksta biudžetinių
įstaigų darbo užmokesčio srityje, o ši sritis apima tiek centrinę valdžią, tiek
vietos savivaldą. Todėl būtina įstatymu nustatyti, kad kiekvienais metais
Vyriausybės įgaliota institucija rengia ir viešai skelbia ataskaitą apie
biudžetinių įstaigų ir jų vadovų darbo užmokesčio pokyčius.
