Kam (ne) reikalinga PISA studija

Kai PISA studijos rezultatai 2001 m. buvo paskelbti Vokietijoje, jie sukėlė tikrą politinę audrą. Politikai situaciją įvardino kaip pražūtinga, visiškai nepriimtiną arba skandalingą (http://www.spiegel.de/schulspiegel/die-pisa-analyse-sind-deutsche-schueler-doof-a-172357.html).  Tikrai, tuomet beveik visos likusios Europos mokinių rezultatai atrodė geriau. Bet jei kas pasižiūrėtų, kokius balus tuomet surinko vokiečių mokiniai, pamatytų, kad jie ir tuomet buvo šiek tiek aukštesni už šią savaitę paskelbtus 2012 m. PISA lietuvių mokinių vertinimus. Tačiau jokios audros pas mus PISA rezultatai nei anksčiau sukeldavo, nei dabar sukėlė. Gerai, žinoma, kad profesionalų nuomonė buvo išklausyta (http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/b-burgis-kaip-itikinti-vaika-mokytis-jei-valdzioje-toli-grazu-ne-gabiausi.d?id=63448240), kažką pasakė ir politikai (http://www.delfi.lt/news/daily/education/judame-i-dugna-atskleista-kaip-15-mecius-paruosia-mokykla.d?id=63438384), tik, atrodo, kad kaip nieko nebuvo daroma, taip ir toliau nebus. Na žinoma, kad visame Baltijos jūros regione esame prasčiausi, nėra labai malonu, tačiau ar dėl to reikėtų kelti triukšmą? Žinoma, čia galima būtų paaiškinti, kad kaip visada trūksta pinigų, tačiau bėda ta, kad ta pati studija parodė, jog mūsų mokytojai santykinai geriau apmokami nei tie patys latvių mokytojai. Tiesa, dėl Latvijos galima pastebėti, kad ji PISA studijose dalyvauja nuo 2001 m. (tada atsidūrė panašioje situacijoje kaip ir Vokietija), o Lietuvos švietimo strategai apie tarptautinį pasilyginimą pradėjo galvoti tik po kelerių metų. Tikrai, nei tai įdomu, nei reikalinga, nebent aplinkybės priverčia. Ir kažkodėl neapleidžia jausmas, kad tarp trijų dalykų: mažai raštingi – gauna mažas algas – emigruoja yra kažkoks ryšys.

Apie Valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo įstatymo projektą

Dabar vėl grįžtama prie biudžetinių įstaigų darbuotojų algų (http://www.lrs.lt/pls/proj/dokpaieska.showdoc_l?p_id=208534&p_fix=n&p_gov=n). Gaila, kad nuo 1993 m. nelabai kur pasistūmėta, o ir toliau apie kompetencijas kalba vieni, o darbo užmokestį nustato kiti. Tačiau visada galima į problemas pasižiūrėti ir kiek kitu kampu. Kodėl negalima būtų lanksčiau reglamentuoti biudžetinių įstaigų vadovų darbo užmokestį, jį išskaidrinant? Juk galima nustatyti, kad:

• Biudžetinių įstaigų vadovų pareiginės algos pastovioji dalis siejama ne su koeficientu, išreikštu pareiginės algos baziniais dydžiais (toks nepasiteisinęs reglamentavimas taikomas nuo 1993 m. iš esmės veikia kaip biudžetinių įstaigų vadovų maksimalią algą ribojantis instrumentas, kuris ilgalaikėje perspektyvoje dėl infliacijos ir pokyčių kituose sektoriuose mažina santykinį biudžetinių įstaigų vadovų darbo užmokestį), o su vidutiniu šalies darbo užmokesčiu. Todėl būtų tikslinga nustatyti, kad biudžetinės įstaigos vadovo darbo užmokesčio pastovioji dalis negali būti didesnė nei 5 vidutiniai šalies darbo užmokesčio dydžiai.
•  Tikslinga atsisakyti bandymų įstatymu įstaigas skirstyti į grupes. Bet kuriuo atveju mokslinė tipologija įtvirtinta įstatymu dar niekad nedavė jokios praktinės naudos. Juk Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba Savivaldybės taryba gali nustatyti atitinkamų įstaigų vadovų darbo užmokesčio pastoviosios dalies koeficientus, išreikštus vidutiniais šalies darbo užmokesčio dydžiais, atsižvelgdamos į konkrečios biudžetinės įstaigos darbuotojų skaičių, jos biudžetą, atliekamų funkcijų svarbą ir veiklos geografinę teritoriją.
• Taikant tokį reglamentavimą, kartu reikėtų nustatyti, kad tų biudžetinių įstaigų, kurių vadovams nustatytos kadencijos, konkrečią pastoviąją dalį atsižvelgdama į Statistikos departamento pateikiamus ketvirtinius duomenis tvirtina biudžetinės įstaigos savininko teises ir pareigas įgyvendinanti valdymo institucija prieš skelbdama konkursą pareigoms užimti. Tų įstaigų, kurių vadovams kadencijos nėra nustatytos, pastovioji dalis, jei nesikeičia įstaigos funkcijos ir darbų apimtys, gali būti peržiūrima ne dažniau kaip ketveri metai. Juk visi sutiks, kad vadovo alga šiaip dėl politinių ar tesimų sprendimo, nesikeičiant nei darbo krūviui, nei rezultatams neturi tai didėti, tai mažėti.
• Taip pat svarstytina, ar tų įstaigų, kurių vadovams nustatytos kadencijos, neturėtų būti numatyta galimybė už iš anksto nustatytus siektinus kadencijos rezultatus biudžetinės įstaigos savininko teises ir pareigas įgyvendinančio valdymo institucijos sprendimu išmokėti ne daugiau kaip 6 algos pastoviąsias dalis siekiančią vienkartinę išmoką, pasibaigus kadencijai. Toks instrumentas leistų iš dalies kompensuoti neapibrėžtumą, atsiradusį įvedus kadencijas, taip pat leistų vadovų veiklą labiau orientuoti į ilgalaikius tikslus.
• Siūlytina nustatyti, kad biudžetinių įstaigų vadovų atveju bendras pareiginės algos kintamosios dalies dydis ribojamas ne nustatytos pareiginės algos pastoviosios dalies dydžiu (100 proc.), o praėjusių metų įstaigos vidutiniu darbo užmokesčiu (pvz. ne daugiau nei du vidutiniai įstaigos darbo užmokesčiai). Tokiu atveju būtų užtikrinta vadovo darbo užmokesčio sąsaja su kitų darbuotojų darbo užmokesčiu, kas būtina siekiant didesnio socialinio teisingumo pačioje organizacijoje.

Įstatymo projekte trūksta ir nuostatų dėl biudžetinių įstaigų vadovų darbo užmokesčio ir jiems nustatomų užduočių viešumo. Todėl siūlytina nustatyti, kad biudžetinės įstaigos vadovui iš anksto nustatytos metinės užduotys, siektini rezultatai bei jų vertinimo rodikliai, darbo užmokesčio pastovioji ir kintamoji dalis skelbiami viešai Vyriausybės nustatyta tvarka. Taip pat visuomenei svarbu žinoti, kokie pokyčiai kiekvienais metais vyksta biudžetinių įstaigų darbo užmokesčio srityje, o ši sritis apima tiek centrinę valdžią, tiek vietos savivaldą. Todėl būtina įstatymu nustatyti, kad kiekvienais metais Vyriausybės įgaliota institucija rengia ir viešai skelbia ataskaitą apie biudžetinių įstaigų ir jų vadovų darbo užmokesčio pokyčius.