Praėjusią savaitę (2012 09 21) TSPMI surengė diskusiją apie
viešosios tarnybos politizavimą. Tai aktuali tema, ypač artėjančių rinkimų
kontekste, tačiau praktiškai nesulaukė politikų ir žiniasklaidos dėmesio. Ir
tai nepaisant to, kad diskusijoje dalyvavo Ministras Pirmininkas (Pasirodė tik
BNS pranešimas „Premjeras Andrius Kubilius sako instituciniame valstybės
valdyme matantis politinės lyderystės arba "sveikos politizacijos"
trūkumą“, o diskusijoje dalyvavo tik du Seimo nariai) .
Tad tenka vėl klausti, ar politizavimas (arba politinis
patronažas) yra toks nereikšmingas reikalas ir nublanksta prieš kitas „didžiąsias“
temas? Pirmiausia palyginę OECD ir Pasaulio banko pateikiamus agreguotus
duomenis apie efektyvų valdymą , gauname gan įdomius rezultatus. Aiškiai matoma,
kad su rezultatais susietas darbo užmokestis neduoda jokio teigiamo poveikio bendram
valdžios efektyvumui (kai kurie tyrinėtojai nurodo, kad jei sistema yra
politizuota, gaunamas net priešingas efektas). Tačiau jei yra patikimas veiklos
vertinimas viešajame sektoriuje, o žmogiškųjų išteklių valdymas
decentralizuotas, tikėtina, kad ten valdžia bus efektyvesnė. Panašų poveikį
duoda ir aukštesnio valstybės tarnyba su strateginiais žmogiškųjų išteklių
valdymo principais. Tačiau vienintelis dalykas – valstybės tarnybos
politizavimas (OECD tai supranta kaip įvairaus lygio vadovų pasikeitimas po
rinkimų (oficialus ir neoficialus) turi labai aiškų sąryšį su valdžios
efektyvumu. Kartu nereikia pamiršti, kad neturint efektyvios valdžios nėra
jokių galimybių įgyvendinti ir pačių geriausių politinių sprendimų (pavyzdžiui,
galima paskirti milijardus renovavimui, tačiau visa tai taip ir lieka kalbomis).
Kitas klausimas yra, kas apskritai yra politizavimas ir
politinis patronažas? OECD (ir daugelio mokslininkų) naudojamas apibrėžimas
puikiai tinka objektyviems vertinimams (ypač pasekmių) , tačiau neleidžia
pažvelgti į patį problemos atsiradimo mechanizmą. Logika čia paprasta, tikroji
politizacija prasideda tada, kai vadovas priimamas (paskiriamas), nes jis yra
kažkam žinomas, kažkas užsistojo ir rekomendavo. Kai po rinkimų to rekomendavusio
nelieka, o nekompetencija akis bado, belieka su tokiu vadovu atsisveikinti
(žinoma, šiame procese nebus apseita be žiniasklaidos padūsavimo apie tai, kaip
atsikratoma „ne savų“). Kita problema yra ta, kad skyrimo mechanizmuose
susiformavo toks visuotinas nepasitikėjimas, kad net jei politikas nuspręs
atrinkti kandidatą pagal kompetenciją, gebėjimą ir pademonstruotus rezultatus,
vis viena bus apkaltintas patronažu (tad kam dar stengtis?). Bandymų kažką
keisti šioje srityje būta, - įvestos konkursinės pareigybės, tačiau esminių
problemų tai neišsprendė, nes konkurso komisija, kurią sudaro tas pats į darbą
skiriantis politikas, nepasitikima taip pat, kaip ir pačiu politiku. Šiandien belieka
stebėti, kaip politikai pusę kadencijos kovoja su nevykusiais ankstesnių
kadencijų personaliniais sprendimais, o likusią pusę – su savo pačių priimtais
abejotinais sprendimais. Tad tokioje visuotino nepasitikėjimo atmosferoje belieka
remtis jau išbandytais kitų šalių mechanizmais ir mūsų pačių praktika,
formuojant pasitikėjimą turinčias institucijas. Problemos sprendimu galėtų būti
komisija, suformuota ir veikianti taip, kaip veikia Vyriausioji rinkimų komisija,
tik jos nariai turėtų turėti vadovavimo viešajame sektoriuje patirties arba
darbo su žmogiškaisiais ištekliais žinių ir turėti vienos ar kitos politinės
partijos pasitikėjimą. Tokios komisijos sprendimus dėl atrankos politikas
galėtų arba priimti arba pareikalauti naujos atrankos. Ir svarbiausia, kad
tokios komisijos veikla pasitikėjimą demonstruotų pirmieji valstybės asmenys.
Tačiau politizavimas atranka nesibaigia, - labai svarbu,
kaip vertinama vadovų veikla. Problema ta, kad politikai vengia aiškiai
formuluoti tikslus (čia kalba eina apie premjero įvardintą politinės lyderystės
trūkumą) ir sąžiningai pasakyti visuomenei (ir kolegoms parlamente) kaip
vertina vienos ar kitos įstaigos vadovą. Patys vadovai, negaudami skaidraus
grįžtamojo ryšio, taip pat pasimeta ir dažnai vietoj to, kad dirbtų darbus
ieško užtarimo Seime. Tačiau blogiausia, kai Seimo nariai pradeda „prausti“
įstaigos vadovus ir tam pasitelkia žiniasklaidą. Tada tikrai lieka neaišku, ar
vadovas tikrai blogai dirba, ar čia tarp kažko juoda katė perbėgo. Vertinimo
politizavimas ko gero labiausiai prisideda prie visuomenės pasitikėjimo
viešuoju sektoriumi griovimo ir sukuria nuodingą atmosferą politikų ir
organizacijų vadovų santykiuose.
Nemažiau kenksmingas yra darbo apmokėjimo politizavimas. Politikai
nustato algas visiems viešojo sektoriaus darbuotojams, tačiau vieniems
individualiai, kitiems remdamiesi įstatymu (ar Vyriausybės nutarimu), o tretiems
individualiai. Individualiai nustatoma ir kintamoji dalis, kuri kartais gali siekti
iki 100 proc. Tačiau įstatymus priima tie patys politikai. Visa tai seniai
pavirto politinių spekuliacijų ir žiniasklaidos su pasigardžiavimu tampoma tema.
Iš tikrųjų logiškas klausimas, kodėl daugelio tarnautojų algas lemiantis bazinis
dydis ilgą laiką siekęs 430 lt (nepaisant infliacijos) staiga buvo pašokdintas
iki 490 lt, o po to per du kartus sumažintas iki 450 lt (ir tai tik buhalteriškai
paskaičiavus, kiek sieks bendros sąnaudos). Visi šie sprendimai paremti
politine konjunktūra duodam – neduodam. Tą patį galima pasakyti apie didesnį
darbo užmokesčio mažinimą aukštesnes kategorijas turintiems valstybės
tarnautojams 2008 m. taupymo vajaus metu (apmokėjimo sistemos „suplokštinimas“).
Gal tai ir atrodo socialiai teisinga, tačiau nelabai protinga, nes naikina ženklią
pasitikėjimo tarp politikų ir vadovų dalį. Žinoma, galima būtų atlyginimus
sieti su vidutinio šalies atlyginimo pokyčiu, tačiau dėl specifiškos mūsų darbo
rinkos situacijos tai nėra veikiantis sprendimas (tačiau čia jau kita tema). Ko
gero vienintelė išeitis, kad politikai galų gale sutartų su kuo lyginame
lietuviškų organizacijų vadovų atlyginimus ir kiek jie turi būti mažesni. Lyginti
galime su privataus sektoriaus vadovų darbo užmokesčiu ir su OECD vidurkiu, tik
reikėtų aiškiai nustatyti, kas lygina, o vadovų darbo užmokestis turėtų būti
fiksuotas kadencijai.
Ir galiausiai – atleidimo politizavimo klausimas. Šiandien atrodo,
kad kiekvienas vadovo atleidimas yra politika. Kartais net įstaigos jungiamos
ar naikinamos, kad galima būtų atsisveikinti su vienu ar kitu vadovu (ko gero
linksmiausias pavyzdys – VTAKT). Ko gero čia vienintelis vaistas – kadencijų,
nesusietų su politiniu ciklu, nustatymas. Šis principas palaipsniui jau
pradėtas įgyvendinti, tačiau jei nebus kartu priimti sprendimai dėl kitų
viešojo sektoriaus depolitizavimo aspektų vargu ar kas reikšmingai pasikeis.
