Jei ir būtų apsispręsta dėl kažkokių pokyčių valstybės tarnyboje, tai
būtų susiję su jau minėtais 21400 centrinės valdžios ir 6250 vietos savivaldos
valstybės tarnautojais. Naivu būtų tikėtis, kad nustačius naujas taisykles
27000 valstybės tarnautojų kas nors pasikeis likusiame viešajame sektoriuje,
kur dirba 150 tūkst. žmonių.
Taigi, pabandykime pažvelgti į situaciją iš kitos
perspektyvos. Viena aišku, kad tarp viešojo sektoriaus ir privataus sektoriaus
darbuotojų pagrindinis skirtumas yra tas, kad pirmuosius yra įdarbinusi
valstybė (ar vietos savivalda), o antruosius privatus asmuo (jų grupė). Tad jei
organizacijos steigėjas yra valstybė (jos institucija), tai tos organizacijos
vadovas ir veikia valstybės vardu priimdamas vieną ar kitą asmenį į darbą. Čia
yra labai aiškus skirtumas, tačiau visus, įdarbintus valstybės, pavadinti
valdininkais vargu ar būtų labai korektiška. Žiniasklaida tikrai kalte kala į
galvą, kad „paprastas“ mokytojas, „paprastas“ policininkas ar ugniagesys ar
„paprastas“ bibliotekininkas kenčia nuo blogos valdžios, todėl turi teisę
streikuoti, protestuoti ir t.t. Tad, matyt, reikėtų atiduoti duoklę
įsišaknijusiems visuomenėje stereotipams ir pripažinti, kad tikrasis
valdininkas (plačiąja prasme) yra tas, kuris turi teisę valstybės vardu į darbą
priimti darbuotojus. Čia reikėtų dar priskirti ir jų pavaduotojus. Taigi, šių
žmonių grupė yra raktinė, parenkant žmones, vertinant jų darbą, įstatymų
suteiktose ribose nustatydama atlyginimą. Todėl juos ir būtų tikslinga atskirai
išskirti.
Tad iš tikrųjų reikia nesipainioti bandant atskirti dalykus,
kurie objektyviai nelabai gali būti išskirti ir sutelkti dėmesį į viešųjų
organizacijų vadovus, nes tik jie turi autonomiją pasirinkti darbuotojus ir
juos įdarbinti valstybės vardu, tik jie turi viešųjų pirkimų, personalo valdymo
ir kitą autonomiją. Dažniausia problema ta, kad turėdami autonomiją, jie neturi
atsakomybės. Va čia ir reikia reformos.
