Ir dar apie emigraciją

Įdomiai skamba „Respublikoje“ pasiūlytas receptas, kaip sumažinti emigraciją. 

Taigi, pirmiausiai reikia priimti politinį dokumentą, skirtą emigracijai mažinti. Tada užtikrinti, kad nebūtų taip, kad kažkas gauna 30 kartų didesnes algas nei kiti, nes tai pernelyg didelis ir socialinę atskirtį didinantis skirtumas (kaip tai padaryti- nėra visai aišku, gal įvedus progresinius mokesčius arba apribojus maksimalią galimą algą). Taip pat MMA turi siekti ne mažiau kaip 1000 litų. Toliau turime priimti įstatymus, padedančius atgaivinti verslą - PVM lengvatų grąžinimą šviežiai atšaldytai mėsai, žuvims, spaudai, statybų verslui (kodėl ne duonai, daržovėms ar dar kam?). Privačioms bendrovėms turi būti numatytos mokesčių lengvatos, palengvintas savarankiškos darbo vietos kūrimas. Galiausiai Vyriausybė turi imtis kontroliuoti, kokių specialistų šiandien reikia, ir subsidijuoti specialybes, kurių reikės rytoj.

Man kažkodėl atrodo, kad tai labiau emigracijos skatinimo planas. O gal klystu?

Emigracija ir MMA

Šiandien „Respublikoje“ pasirodė šiek tiek anksčiau vykusios diskusijos apie emigraciją apibendrinimas. Joje buvęs LR Migracijos departamento direktoriaus pavaduotojas D.Paukštė (http://lt.wikipedia.org/wiki/Dainius_Pauk%C5%A1t%C4%97) sakė: „Bet šio kracho nemato Lietuvos valdžia. Vyriausybės kanclerio pavaduotojas emigraciją siūlė vertinti ne kaip grėsmę, o galimybę. Premjero patarėja Milda Dargužaitė aiškino, kad būdami mažos šalies piliečiai turime galvoti globaliai, suprasti kitas kultūras, būti tolerantiški, nediskriminuoti ir žiūrėti, kaip integruotis į globalų pasaulį, o ne koncentruotis išlaikyti lietuvybę ir savitas mūsų savybes, kurių, jos manymu, nėra. O premjeras Andrius Kubilius per Amerikos prekybos rūmų organizuotą diskusiją pasakė, kad prieš 22 metus Lietuva iškovojo laisvę tautai ir laisvę emigruoti. Emigracija, jo teigimu, yra įprastas fenomenas visoms laisvoms šalims. Žinote, man plaukai stojosi tai girdint: kol kas juk daugiausia emigruojama ne iš laisvų šalių, o iš trečiojo pasaulio. Bet premjeras to nesupranta, todėl jam ir kitiems Lietuvos politikams ši problema nerūpi.“ Kadangi čia buvo paminėtos ir mano mintys, tai trumpas komentaras

Taip, mes galime dejuoti, kaip blogai, ir pirštu baksnoti į jau išvažiavusius žmones. Tik ką tai pakeis? Todėl į tai, kas įvyko ir siūlau žiūrėti ne į kaip grėsmė, o į galimybę. Ir taip ieškoti sprendimų. Grįžtant prie jau minėtos diskusijos, tegaliu pasakyti, kad nuvilia tai, kad joje taip beveik nebuvo nieko konkretaus pasiūlyta. Galima konstatuoti, kad situaciją tiksliausiai atspindi Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktoriaus doc. dr. Boguslavo Gruževskio komentaras „Žmogus bet kurioje šalyje su valstybe komunikuoja per savo poreikių patenkinimą: pajamas šiems poreikiams tenkinti, orumą darbo srityje. Kiek žmogus patenkintas savo darbo vieta, tiek patenkintas ir valstybe.“

Iš tikrųjų turbūt vienintelis aspektas, labiausiai skatinantis emigraciją kaip tik ir yra potencialiai demotyvuojantis darbo užmokestis. Čia susidaro situacija, kai darbo rinkoje apskritai nėra darbo, kuris atitiktų finansinius lūkesčius. Tokio darbo buvimas jauniems žmonėms leistų jaustis komfortiškai pradedant nuo žemesnio laiptelio ir matant perspektyvą toje pačioje ar kitoje organizacijoje pasiekti tam tikrą lygį, kuris užtikrintų vidutinį pragyvenimą. Galima daryti prielaidą , kad emigraciją skatina ne absoliutus mažas darbo užmokesčio dydis, o tai, kad toks atlyginimas yra daugumoje darbų vietų ir tai sunaikina bet kokį stimulą siekti karjeros ir atitinkamo darbo apmokėjimo lygio toje pačioje ar kitoje organizacijoje, kurį pasiekus darbo užmokestis jau nevaidintų esminio vaidmens ir leistų oriai gyventi. Tačiau, kai klausimas pasisuka, kaip pasiekti, kad darbo rinkoje būtų toks darbo užmokestis, lieka tik abstraktūs patarimai, - skatinti smulkųjį verslą (kaip?) ir tikėtis, kad profsąjungos dėl ko nors susitars su darbdaviais. Čia dažnai dar įpainiojamas MMA klausimas. Tačiau absoliutus MMA dydis mažai ką reiškia, - tikrąją situaciją atspindi MMA ir vidutinio darbo užmokesčio santykis. Pagal šį dydį Lietuva užima 8 vietą (42 proc.) tarp ES šalių ir yra Latvijos ir Graikijos kaimynystėje (o pasaulyje – 16). Apskritai šis santykis ES svyruoja nuo 47,6 proc. iki 32,3 proc. Tad pirmiausiai turėtų didėti vidutinis darbo užmokestis ir tik tada - MMA, nes kitaip mes sėkmingai artėtume Turkijos rodiklių link, kur šis santykis lenkia visas ES valstybes ir yra 50 proc. Aišku, čia tik maža problema, kad dėl MMA galima nuspręsti trišalėje taryboje, o dėl vidutinio darbo užmokesčio nei tarybos, nei Seimo sprendimu nepakelsi. Matys, čia ateina metas galvoti, kaip Lietuvoje turėtų elgtis didžiausias darbdavys – valstybė (įdarbinusi 1/3 visų dirbančiųjų) ir kaip turėtų būti apmokestinama darbo jėga. 

Čia tik noriu priminti komentarą portale www.delfi.lt:“Paklausta, kaip V. Klyvienė [„Danske“ banko vyresnioji analitikė Baltijos šalims] vertina valstybę, kaip darbdavę, kuri moka minimalų atlyginimą aukštąjį išsilavinimą turintiems žmonėms, pašnekovė teigė, kad būtent viešojo sektoriaus darbuotojai (pavyzdžiui, bibliotekininkai ir socialiniai darbuotojai) yra labiausiai nukentėję nuo praėjusios krizės pasekmių, kai šalies valdžia buvo priversta įgyvendinti griežtą taupymo politiką. „Fiskalinės konsolidacijos iššūkiai dar nėra pasibaigę ir finansinių galimybių didinti viešojo sektoriaus atlyginimus tikrai nėra daug, - tikino ekonomistė. - Kultūros, socialinės srities, kitų viešojo sektoriaus sferų atlyginimai tikrai yra maži, Manau, kad mes turime finansinių galimybių siekti didesnio teisingumo. Mūsų mokesčių bazė yra siaura ir mes turime galimybių ją išplėsti – dideliais tarifais apmokestinta darbo jėga, vartojimas, tuo metu turto, žemės mokesčiai kol kas labai nedideli. Vis dar turime išskirtinių grupių, kurios moka neadekvačiai mažus socialinio draudimo mokesčius“ ( http://verslas.delfi.lt/business/vklyviene-oraus-gyvenimo-minimali-alga-greitu-metu-nezades.d?id=58578133).