Po daugiau nei metus trukusių ginčų LRT tarybos narys A.Račas
tik teisme įrodė, kad jis turi teisę gauti norimą informaciją apie
organizaciją, už kurios valdymą yra atsakingas. „Teismas pažymėjo, kad taryba
privalo užtikrinti LRT veiklos skaidrumą ir LRT Įstatyme keliamų tikslų
įgyvendinimą bei taip apsaugoti visos visuomenės interesą. Teismo aiškinimu,
tarybos, o kartu ir jos nario, teisės susipažinti su LRT dokumentais ar
informacija negali būti ribojamos.“
Apžvalgininkas K.Girnius šią situaciją įvertino taip „Svarbu įsisąmoninti, kas
įvyko. Tarybos dauguma ne tik pro pirštus žiūri į savo pareigas, priima
sprendimus, neturėdama duomenų (teismuose paaiškėjo, kad A.Račas - vienintelis
narys, reikalavęs priėjimo prie medžiagos), bet ir užkirto kelią savo kolegai
sąžiningai vykdyti savo uždavinius ir pareigas. Jie faktiškai sakė: mes nieko
nežinome ar mažai žinome, ir imsimės priemonių užtikrinti, kad kiti tarybos
nariai irgi nežinotų ir veiktų tamsumoje. Aiškinimai, kad jie pasitiki
administracija, nepakeičia padėties. Reikia pasitikėti, bet reikia ir tikrinti,
ar tas pasitikėjimas pagrįstas“.
Tačiau tai iš esmės klausimas ne apie skaidrumą ir tarybos
nario teises ir pareigas. Tai klausimas ar apskritai Lietuvoje gali efektyviai veikti
kolegialaus valdymo principais pagrįstos institucijos. LRT taryba tėra viena iš
daugelio institucijų, kurias formaliai valdo (ar turėtų valdyti) tarybos (ar
kiti kolegialūs organai). Taip visos ligoninės yra viešosios įstaigos, kuriose
dalininkų susirinkimas atlieka tokio organo funkcijas, visi universitetai taip
pat yra viešosios įstaigos, kur sprendimus priima tarybos, visos valstybės ir
valstybės valdomos įmonės turi valdybas, galiausiai kolegialiai yra valdomas
Lietuvos bankas, Konkurencijos taryba, įvairios komisijos ir tarybos. Realiai viešajame
sektoriuje taip nevaldomos tik biudžetinės įstaigos, kur vienintelis valdymo
organas yra įstaigos vadovas, o šalia jo gali veikti patariamoji kolegiali institucija
(Biudžetinių įstaigų įstatyme numatyta, kad įstaigos nuostatuose turi būti
nurodyti kiti biudžetinės įstaigos organai, jei pagal kitus įstatymus ar
Vyriausybės nutarimus tokie organai sudaromi, šių organų sudarymo tvarka ir
kompetencija, sprendimų priėmimo tvarka).
Kolegialus valdymo modelis yra atkeliavęs iš verslo
pasaulio, kai bendrovėms augant ir augimą finansuojant ne vien skolintu, bet ir
investuotu kapitalu, atsirado poreikis užtikrinti akcininkų teises, kartu nesugriaunant
operatyvaus bendrovės valdymo. Taip buvo įtvirtinta prievolė biržoje
kotiruojamoms bendrovėms skelbti finansinę ir kitą informaciją apie savo
veiklą, o pagrindiniai valdymo svertai buvo perduoti valdyboms. Toks modelis pirmiausia
įsitvirtino anglosaksiškuose kraštuose ir palaipsniui tapo norma visame pasaulyje.
Čia ir Lietuvoje veikiantys įstatymai, reglamentuojantys akcinių bendrovių
veiklą, praktiškai idealiai atkartoja tokio modelio reglamentavimą. Šiek tiek
vėliau minėtas modelis buvo pritaikytas ir viešajame sektoriuje, taip pat
pirmiausia anglosaksiškuose kraštuose. Iš esmės kaip tik šiame kontekste
reikėtų klausti, kas yra valdymas organizacijoje, kurios aukščiausias valdymo
organas yra kolegialus (taryba, valdyba ar kažkas kitas). Pagal nusistovėjusią
tradiciją toks valdymas apima trumpalaikių ir ilgalaikių tikslų organizacijai
nustatymą, veiklos efektyvumo indikatorių nustatymą, vadovo skyrimą ir
atleidimą, apmokėjimo politikos vadovui tvirtinimą, sprendimus dėl skolinimosi,
pelno paskirstymo ir investicijų. Apskritai tai reiškia strateginio plano ir
biudžeto nustatymą, vadovo skyrimą ir jo veiklos efektyvumo priežiūrą. Ir čia
kalba eina ne tik apie informacijos turėjimą, bet apie jos pagrindu priimamus esminius
sprendimus, susijusius su organizacijos valdymu. Kad nors formaliai ir
įtvirtintas toks mechanizmas Lietuvoje neveikia pirmiausia buvo susigriebta
vertinant valstybės valdomas įmones (patvirtintas Valstybės valdomų įmonių
veiklos skaidrumo užtikrinimo gairių aprašas,
parengtos įmonių veiklą apibendrinančios ataskaitos).
Kad trūksta skaidrumo viešųjų įstaigų veikoje kalbama taip pat seniai, tačiau
tik 2011 m. lapkričio 1 d. įsigaliojo Viešųjų įstaigų įstatymo 12 straipsnio
pakeitimo ir papildymo įstatymas, numatantis viešųjų įstaigų ataskaitų viešą
skelbimą ir detalizuojantis jų turinį. Bet skaidrumas ir viešumas yra svarbus
ir būtinas žingsnis, siekiant tokių organizacijų veiklos efektyvumo, tačiau
toli gražu neatrodo pakankamas.
Iš tikrųjų pagrindinis klausimas, matyt, yra tas, kodėl
apkritai atrodanti pakankamai moderniai valdymo sistema, kuri yra įdiegta beveik
trečdalyje viešojo valdymo institucijų (31 proc. visų organizacijų, už kurių
efektyvumą atsakinga Vyriausybė, sudaro viešosios įstaigos, akcinės bendrovės
ir valstybės įmonės), kažkokių apčiuopiamų efektyvumo rezultatų nedavė, o kai
kuriais atvejais net atvirkščiai. Šią situaciją galėtų paaiškinti prielaida,
kad kolegialaus valdymo organo diegimas beveik visose institucijose buvo suvokiamas
ne kaip valdymo efektyvumo didinimas, o savivaldos organizacijoje įteisinimas. Tą
labai simptomatiškai patvirtina ir Konstitucinio Teismo išaiškinimas dėl
aukštojo mokslo reformos, kuriame pažymima, kad „Oficialiojoje konstitucinėje
doktrinoje, kurioje aiškinama aukštosios mokyklos autonomijos samprata,
pažymėta, kad aukštųjų mokyklų valdymo institucijas, įgyvendinančias aukštosios
mokyklos savivaldą, formuoja pačios aukštosios mokyklos“. Taigi, autonomija čia
tiesiogiai traktuojama kaip savivalda. Tad per pastarąjį dešimtmetį kaip tik ir
buvo viešai deklaruojama būtinybė daugeliui įstaigų ir organizacijų sustiprinti
nepriklausomumą, autonomiją, o realiai siekiama vienintelio tikslo – įteisinti savivaldą.
Savivalda nuo valdymo skiriasi tuo, kad pirmuoju atveju siekiama realizuoti
organizacijų narių interesus ir atsiskaitoma tik jiems (ne visuomenei), o
antruoju atveju – nustatomi visai visuomenei svarbūs organizacijos tikslai,
suteikiami ištekliai ir atsiskaitoma už pasiektus rezultatus visai visuomenei
(arba atitinkamoms institucijoms). Taigi, grįžtant prie A.Račo ir LRT tarybos ginčo,
telieka konstatuoti, kad daugelis tarybos narių save laiko LRT savivaldos
atstovais ir pasirengę siekti vienintelio esminio tikslo, atitinkančio visos
šios organizacijos narių interesą – didesnį finansavimą iš biudžeto. Tuo tarpu
vienas tarybos narys pageidauja, kad organizacija būtų valdoma ir kurtų
pridėtinę vertę, efektyviai panaudodama turimus išteklius. Proporcija LRT taryboje
iš esmės atspindi ir situaciją visoje valstybėje, - valdomų organizacijų yra
mažiau nei 10 proc., kitose vienu ar kitu mastu klesti tikroji savivalda.
