Kaip JAV sprendžia farmacininkų ir gydytojų draugysčių klausimą

JAV, valstybėje, kur laisva rinka vis dar yra nepajudinama vertybė, visgi valdžia rimtai susirūpino medikų ir farmacininkų draugyste. Todėl visos farmacinės kompanijos buvo įpareigotos viešai paskelbti visus mokėjimus, kuriuos atliko gydytojams. Apie tai šiandien praneša The New York Times (straipsnis Fees To Doctors By Drugs Makers To Be Disclosed.). Kad farmacininkai negudrautų, nuspręsta informaciją tikrinti, o tie, kurie nusprendė kažką slėpti, gali užsidirbti baudą iki 1 mln. USD.

Pažymėtina, kad tai labai logiškas žingsnis žinant apie JAV (ir JK) iniciatyvas kuo daugiau informacijos padaryti prieinamos visuomenei. Ir čia kalba eina ne vien apie viešųjų organizacijų disponuojamą informaciją, bet ir apie privatų sektorių.

Skolų ar viešojo sektoriaus plėtros krizė?

Dar 1986 m. vadybos mokslo pradininkas Peter F.Drucker savo knygoje „Vadyba: užduotys, atsakomybės, praktikos“ nurodė, kad XX amžiuje viešosios ir valdžios organizacijos augo kur kas greičiau nei verslo sektorius. Taip pat didėjo jų sukuriama BVP dalis. Mes žinome, kad didėja ir perskirstoma per mokesčius BVP dalis ir, atitinkamai, viešųjų organizacijų biudžetai. Šios institucijos išsiskiria tuo, kad yra valdomos gaunamo biudžeto pagrindu ir todėl vienintelis jų tikslas (ir rezultatas) – dar didesnis biudžetas. Peter F.Drucker rašė, kad kiekvienoje valstybėje piliečiai vis garsiau skundžiasi vyriausybių biurokratiškumu. Iš tikrųjų šiuo skundu jie nori pasakyti, kad valstybinės organizacijos veikia jų pačių darbuotojų labui, o ne tam, kad įneštu savo įnašą ir rūpintųsi efektyvumu. Tai antivadyba (angl. mismanagement). Tą iš dalies patvirtina ir stiprėjančios viešojo sektoriaus darbuotojų profsąjungos.

Tačiau iš kitos pusės niekas neabejoja, kad viešosios paslaugos reikalingos. Juk niekas nesutiktų atsisakyti mokyklų, universitetų ir ligoninių. O galimybės visuomenei naudotis viešosiomis gėrybėmis atsirado, kai verslas sugebėjo sukurti tokią pridėtinę vertę, kurios dalies pradėjo pakakti vis naujiems ir naujiems projektams ir naujoms veikloms. Iš čia ir yra tikėjimas, kad kiekvienos iš biudžeto finansuojamos veiklos biudžetas privalo nuolat didėti, todėl negalima atsisakyti jokios veiklos ir žmonių.

Maža problema atsirado tada, kai noro plėsti viešąsias paslaugas verslas (t.y. mokesčių mokėtojai) jau nebesugebėjo finansuoti. Tada visa tai buvo pradėta tenkinti iš skolų. Tad nuolatinė viešųjų organizacijų (ir paslaugų) plėtra, kuri paskutiniais keliais dešimtmečiais buvo finansuojama paskolomis žlugo, pradėdama masinį taupymo periodą. Tuo metu teoriškai siūlyta finansinės kontrolės ir konkrečių tikslų formulavimo sistema kartu su finansavimo krepšelių principu yra jau keletą dešimtmečių diegiama. Tos šalys, kurios šiuos principus įdiegė anksčiau, šiuo metu yra geresnėje padėtyje, nei kitos (ypač Graikija). Tačiau nesuradę atsakymo, kaip toliau turime žiūrėti į viešąsias paslaugas, neišspręsime jokių problemų.